NEIGIAMO POVEIKIO APLINKAI MAŽINIMAS

 

Transporto sistemos plėtra – dabarties ir ateities kartų gerovės užtikrinimas, turintis įtakos ne tik laisvam prekių judėjimui, energijos vartojimui, bet ir aplinkai, žmonių sveikatai, saugai ir komfortui. Todėl plėtojant transportą kartu turi būti sprendžiamos ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimo  problemos.

 

 

Viena iš sričių, galinčių neigiamai įtakoti aplinką, žmonių sveikatą bei saugą yra pavojingųjų krovinių vežimas. Atsižvelgdama į vis didėjančias pavojingųjų krovinių vežimo apimtis ir siekdama užtikrinti šios rūšies krovinių vežimo saugą, Lietuvos Respublika prisijungė prie visų transporto rūšių, išskyrus vidaus vandenų, tarptautinių sutarčių, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas:

 

• Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR);

• Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) C priedėlis „Pavojingų krovinių tarptautinio vežimo geležinkeliais taisyklės (RID)“;

• Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) 2 priedas „Pavojingų krovinių vežimo taisyklės“;

• Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (ICAO) 18 priedas bei Saugaus pavojingų krovinių vežimo oru techninės instrukcijos;

• Tarptautinis pavojingų krovinių vežimo jūra kodeksas (IMDG kodeksas) ;

• Tarptautinis laivų, vežančių nesupakuotas pavojingas chemines medžiagas, statybos ir įrangos kodeksas (IBC kodeksas);

• Tarptautinis laivų, vežančių nesupakuotas suskystintas dujas, statybos ir įrangos kodeksas (IGC kodeksas).

 

Lietuvoje priimtas Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu įstatymas, Vyriausybės nutarimai dėl pavojingų krovinių vežimo keliais ir geležinkeliais, ministrų įsakymai dėl saugos specialistų, kurie turi būti paskirti kiekvienoje įmonėje, kurios veikla susijusi su pavojingųjų krovinių vežimu, vairuotojų, vežančių pavojinguosius krovinius keliais, mokymo ir egzaminavimo bei mokytojų egzaminavimo, kelių transporto priemonių pavojingiesiems kroviniams vežti tinkamumo patvirtinimo, leidimų išdavimo vežti kai kuriuos pavojinguosius krovinius bei kiti teisės aktai.

 

Įgyvendindama Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu kontrolės tvarkos“, kuris reglamentuoja pavojingųjų krovinių vežimo kontrolę ne tik automobilių keliuose, bet ir geležinkeliuose ir vidaus vandenyse bei su pavojingųjų krovinių vežimu susijusiose įmonėse.

 

 

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų  programą  Susisiekimo ministerija įpareigota plėtoti subalansuotą susisiekimo sistemą, mažinti neigiamą transporto priemonių poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.

 

Nacionalinių teisės aktų suderinimas su Europos Sąjungos taisyklėmis ir direktyvomis yra svarbus žingsnis transporto infrastruktūros, transporto priemonių priežiūros, kuro kokybės kontrolės valdymo, pavojingų krovinių vežimo raidai, palankių aplinkos apsaugai ekonominių sąlygų sukūrimui transporto sektoriuje.

 

Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti tarptautinius susitarimus ir konvencijas dėl „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų ir rūgštėjimą sukeliančių emisijų mažinimo pagal Jungtinių Tautų 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijos deklaraciją „Darbotvarkė XXI amžiui“, dėl Tolimųjų oro taršos pernašų, mažinant sieros junginių, azoto oksidų bei lakiųjų organinių junginių emisijas transporto sektoriuje.

 

Lietuvos transporto ir aplinkos apsaugos priemonėms įtakos turi ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM), kitų tarptautinių organizacijų sprendimai, taip pat Europos Sąjungos veiksmų programa dėl subalansuotos transporto plėtros ir judamumo strategijos. Ekonominius Lietuvos transporto ir ryšių plėtros rodiklius taip pat lemia aplinkosauginių įstatymų derinimas prie ES direktyvų.

 

Europos industrinių valstybių patirtis rodo, kad siekiant išvengti perteklinio automobilių skaičiaus didėjimo būtina skatinti regioninio ūkio autonomiją. Pavyzdžiui, efektyvi geležinkelių ir elektroninio ryšio infrastruktūra padėtų atgaivinti Lietuvos geležinkelio ir visuomeninio transporto sistemas, sparčiau įdiegti eismo valdymo sistemas. Skatinant alternatyvaus visuomeninio transporto panaudojimą, sumažės eismo intensyvumas miestų centruose.

 

Transporto politika aplinkosaugos srityje – tai atsakomybės už griežtą kuro kokybės bei neigiamo eismo poveikio aplinkai kontrolė. Efektyvi kuro kokybės gerinimo ir kontrolės sistema labai svarbi ekonominiu, finansiniu, aplinkosaugos ir žmonių sveikatos požiūriu. Lietuva 1998–2002 metais įvykdė įsipareigojimus dėl sieros ir švino kiekio sumažinimo degaluose pagal ES  direktyvų reikalavimus – nuo 1998 m. sausio 1 d. importuojamas ir naudojamas tik bešvinis benzinas, o dyzelinio kuro sieringumas atitinka ES normų reikalavimus.

 

Nesaugus cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų vežimas yra pagrindinė grunto ir požeminio vandens taršos priežastis, kelianti grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Siekiant išvengti šios taršos diegiamos geriausios prieinamos techninės priemonės, naudojami ekonominiai instrumentai.

 

Lietuvos įstatyminės bazės derinimas su ES – sunkus, daug laiko ir lėšų reikalaujantis procesas. Tai ypač būdinga transporto sektoriui, sudarytam iš daugelio elementų: infrastruktūra, krovinys, vežėjas, kuras, poveikis aplinkai, žmonių saugumui ir jų sveikatai. Transporto aplinkosaugos srityje Aplinkos ministerija yra pagrindinė įstatymų leidžiamoji institucija, tačiau už transporto aplinkosaugos politikos įgyvendinimą atsakomybė tenka Susisiekimo ministerijai. Susisiekimo ministerija turi įgyti reikiamus pajėgumus,  mokyti personalą ir parengti jį darbui pagal EMAS ir ISO 14000 standartus infrastruktūros plėtros, vežėjų vadybos (automobiliai, traukiniai, orlaiviai ir laivai), pavojingų krovinių ir cheminių atliekų valdymo, kuro kontrolės ir transporto priemonių priežiūros bei kitose srityse, įgyvendinant higieninius bei aplinkosaugos reikalavimus transporto srityje. Plėtojant šį procesą pirmiausia būtina atsižvelgti į transporto Baltosios  knygos nuostatas, ES reglamentus ir direktyvas, sudarančias sąlygas ekonominei integracijai, plečiant Europos transporto tinklą ir didinant pasiekiamumą.

 

Transporto priemonių keliamos taršos ir su tuo susijusio neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimas yra vienas aktualiausių Lietuvos aplinkos apsaugos politikos klausimų. 1997 m. Vienoje Jungtinių Tautų regioninėje konferencijoje „Transportas ir aplinka“ Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje pripažįstama, kad transportas yra labai svarbus šalių visuomeniniam gyvenimui, ekonominei ir socialinei plėtrai, tačiau tuo pačiu metu transportas yra pagrindinis aplinkos oro taršos šaltinis. Pasirašiusios šią Deklaraciją šalys įsipareigojo bendradarbiauti, siekiant mažinti transporto keliamą neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, stengiantis subalansuotai plėtoti transporto sektorių.

 

Įvairios priemonės ir veiksmai transporto taršai mažinti numatyti valstybinėse programose, tam tikrų ūkio šakų strategijose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose dėl priemonių atmosferos užterštumui automobilių išmetamosiomis dujomis mažinti, dėl valstybinės programos „Transportas ir aplinkos apsauga“. Įgyvendinamos priemonės, susijusios su degalų gamybos ir kokybės gerinimu, degalų kokybės kontrolės sistemos tobulinimu, alternatyvaus ir švaresnio kuro naudojimo skatinimu, taršos normatyvų griežtesniu reglamentavimu, transporto techninės priežiūros stiprinimu, transporto eismo miestuose optimizavimu bei kelių kokybės gerinimu atitinka transporto neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimo tikslus.

 

Teršalų kiekis, išmetamas į atmosferą, priklauso nuo sudegintų degalų kiekio ir nuo automobilio pagaminimo metų: pvz., to paties tipo automobilio, pagaminto 1970 m., anglies viendeginio normatyvas išmetamosiose dujose neturėjo viršyti 54.3 g/km, pagaminto 1983 m. – 27.1 g/km, 1996 m. – 2.2 g/km, 2007 m. – 1 g/km.  Šiuo metu 75 proc. lengvųjų automobilių Lietuvoje senesni nei 11 metų, o vidutinis automobilių  amžius – 14 metų. Didžiulė aplinkos oro tarša yra intensyvaus automobilių transporto eismo zonose didžiuosiuose šalies miestuose, o ypač Vilniuje. Atlikti tyrimai rodo, kad Vilniuje automobiliai intensyvaus eismo  gatvėse išmeta 88 proc. visų į atmosferą patenkančių teršalų.

 

Teisės aktus, kuriais vadovaujamasi vykdant aplinkos apsaugos reikalavimus  transporto veikloje, galima rasti Aplinkos ministerijos interneto svetainėje.

 

 

KRIZIŲ PREVENCIJA

 

Viena svarbiausių nekarinio bendradarbiavimo NATO sričių yra ekstremalių situacijų planavimas, kurio tikslas – užtikrinti civilinių išteklių panaudojimą Aljanso karinėms ir reagavimo į krizes operacijoms vykdyti, ekstremaliais atvejais teikti paramą šalies valdžios institucijoms, siekiant apsaugoti civilius gyventojus. Visa tai sujungia Vyriausiasis civilinių ekstremalių situacijų planavimo komitetas (SCEPC), kuris koordinuoja devynias pavaldžias civilinių ekstremalių situacijų planavimo valdybas ir komitetus, iš kurių net keturiuose susisiekimo ministerijai priskiriama veikla pagal vykdomą valstybės politiką transporto, pašto ir ryšių (telekomunikacijų, radijo ir televizijos) srityse.

 

Susisiekimo ministerija dalyvauja rengiant ir įgyvendinant krizių prevencijos bei krizių valdymo politiką, palaiko ryšius su atitinkamomis užsienio šalių institucijomis. Krizių valdymas gali būti suprantamas dvejopai:

• plačiąja prasme krizių valdymas bei jų prevencija – tai tarptautinių ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis, gerų kaimyninių santykių plėtra. Krizių valdymas užima svarbią vietą NATO veikloje. Ministerija dalyvauja siekiant nacionalinės krizių valdymo sistemos integralumo bei suderinamumo su NATO;

• siaurąja prasme krizių valdymas bei jų prevencija – tai įvairių krizinių situacijų, kylančių šalies viduje dėl ekonominių, politinių, socialinių ar gamtinių priežasčių, prevencija bei valdymas.

 

Susisiekimo ministro 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 3-350 patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planas, nustatantis bendrą sistemą, reikalingą tinkamai pasirengti, organizuoti ir koordinuoti ministerijos administracijos padalinių, saugos tarnybų, ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų valstybės įmonių, įstaigų prie ministerijos bei nuosavybės teise priklausančių akcijų suteikiamas teises, veiksmus organizuojant gelbėjimo ir ekstremalių situacijų lokalizavimą ir padarinių švelninimo darbus.